Talyšų tauta nuo seno kompaktiškai gyvena pietvakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje abipus Irano ir Azerbaidžano sienos ir yra viena iš Pietų Kaukazo ir Vakarų Azijos vietinių tautų. Talyšai kalba viena iš unikalių iranėnų kalbų, kurios seniausios formos iki pastarųjų amžių buvo paplitusios daug didesnėse Vakarų Azijos teritorijose.

UNESCO parengtame Pasaulio kalbų, kurioms gresia išnykimas, atlase talyšų kalba įvardyta kaip viena iš "pažeidžiamų" kalbų. Talyšų kalbos stebėsenos ir apsaugos programų nebuvimas, ribojimas ir faktinis draudimas lemia tai, kad palaipsniui mažėja ja kalbančiųjų skaičius.

Be to, nesant programų, skirtų talyšų folklorui rinkti, talyšų papročiams ir tradicijoms tyrinėti ir surinktai informacijai skleisti, talyšų kultūra nyksta be pėdsakų. Iš talyšų atimama galimybė kurti ir stiprinti savo tautines institucijas, plėtoti savo kultūrą ir tradicijas. Iš talyšų tautos šiandien atimta teisė saugoti ir ginti aplinką, jie negali "nustatyti savo žemių ar teritorijų ir kitų išteklių plėtros ar naudojimo prioritetų ir kurti strategijų", kaip reikalaujama Jungtinių Tautų deklaracijoje dėl čiabuvių tautų teisių. Talyšų žmonės, tūkstantmečius gyvenę greta Talyšo kalnų ir Talyšo žemumoje, šiandien negali kontroliuoti nei pokyčių, darančių poveikį jų žemėms, nei jų teritorijoje esančių išteklių naudojimo. Didelė dalis talyšų dėl socialinių ir ekonominių priežasčių yra priversti palikti savo žemes, ieškodami geresnio gyvenimo, ir taip praranda ryšį su savo gimtine.